Izraelio Operacijos Gazoje: Genocido Kaltinimai ir Humanitarinė Krizė – Kaip Tai Palies Europą?

Pastarosiomis dienomis Gazos ruože vykstantys įvykiai kelia vis didesnį tarptautinį nerimą, o Jungtinių Tautų (JT) kaltinimai Izraeliui dėl genocido dar labiau kursto įtampą. Ar galime likti abejingi, kai per pastarąsias 24 valandas žuvo daugiau nei 30 žmonių, o humanitarinė krizė pasiekia kritinį tašką? Ši situacija ne tik atspindi ilgametį konfliktą Artimuosiuose Rytuose, bet ir kelia klausimų apie globalų saugumą, energetikos stabilumą bei prekybos kelius, kurie tiesiogiai veikia Europą, įskaitant Baltijos šalis. Kas vyksta Gazoje, kokios yra šio konflikto priežastys ir pasekmės, ir kodėl tai turėtų rūpėti kiekvienam iš mūsų?

Rugsėjo 17 d. Izraelio kariuomenė pradėjo didelio masto operaciją Gazos ruože, siekdama, kaip teigia oficialūs šaltiniai, neutralizuoti grėsmes ir užtikrinti savo piliečių saugumą. Izraelio vyriausybė pabrėžė, kad buvo atidarytas evakuacijos koridorius civiliams, tačiau tarptautinė bendruomenė šį veiksmą vertina prieštaringai. JT paskelbtoje ataskaitoje Izraelis kaltinamas geopolitiniais pažeidimais ir genocidu, remiantis pranešimais apie masines civilių aukas ir humanitarinės pagalbos blokavimą.

„ „Tai, ką matome Gazoje, yra sistemingas civilių kančių ignoravimas,“ – teigiama JT pranešime, cituojamame Reuters 2024 m. rugsėjo 18 d. straipsnyje.“

Norint suprasti šio konflikto mastą, verta pažvelgti į konkrečius faktus. Remiantis BBC duomenimis, nuo šių metų pradžios Gazoje žuvo daugiau nei 40 000 civilių, o pastarųjų 24 valandų aukų skaičius siekia mažiausiai 30. Štai keletas pagrindinių įvykių chronologijos elementų, padedančių suvokti situacijos rimtumą:

• Rugsėjo 17 d.: Izraelio kariuomenė pradėjo operaciją, nukreiptą į Hamas infrastruktūrą.
• Rugsėjo 18 d.: JT paskelbė ataskaitą, kaltinančią Izraelį genocidu.
• Rugsėjo 19 d.: Tarptautinės humanitarinės organizacijos pranešė apie maisto ir vaistų trūkumą Gazoje.

Šie įvykiai nėra tik skaičiai ar datos – už jų slypi tūkstančių žmonių istorijos. Įsivaizduokite šeimą, kuri per naktį neteko namų, ar vaiką, kuris nežino, ar rytoj turės ką valgyti. Tokios asmeninės tragedijos, kaip praneša Al Jazeera, yra kasdienybė Gazoje, kur humanitarinė krizė pasiekė precedento neturintį lygį. JT ragina nedelsiant nutraukti blokadą ir užtikrinti pagalbą, tačiau politinės įtampos trukdo greitam sprendimų priėmimui. Ar galime leisti, kad tokia situacija tęstųsi, kai kiekviena diena atneša naujas aukas?

Izraelio pozicija šioje situacijoje taip pat verta dėmesio. Šalis teigia, kad visos operacijos yra skirtos savigynai ir nukreiptos prieš teroristines grupuotes, tokias kaip Hamas.

„ „Mes giname savo piliečius nuo nuolatinių raketų atakų,“ – teigė Izraelio gynybos ministerijos atstovas spaudos konferencijoje, cituojamoje Reuters.“

Kodėl šis konfliktas turėtų rūpėti Europai, o ypač Baltijos šalims, tokioms kaip Lietuva? Nors Gazos ruožas yra tūkstančius kilometrų nuo mūsų, jo pasekmės jaučiamos globaliu mastu. Pirmiausia, tai energetikos stabilumas. Artimųjų Rytų regionas yra vienas pagrindinių naftos ir dujų tiekėjų Europai, o bet kokia eskalacija gali sutrikdyti tiekimo grandines, kaip tai jau buvo stebėta ankstesnių konfliktų metu. Remiantis Bloomberg 2024 m. rugsėjo duomenimis, naftos kainos jau pakilo 5 % dėl baimės, kad konfliktas gali plėstis į kitas regiono šalis. Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys, yra ypač pažeidžiama dėl energetinės priklausomybės nuo importo, todėl bet koks kainų šuolis tiesiogiai veiktų mūsų ekonomiką.

Antra, šis konfliktas kelia riziką platesniam geopolitiniam nestabilumui. Jei situacija Gazoje eskaluotųsi ir įtrauktų kitas regiono šalis, tokias kaip Iranas ar Libanas, Europa galėtų susidurti su nauja pabėgėlių banga. 2015 m. Sirijos krizė parodė, kaip greitai humanitarinės krizės Artimuosiuose Rytuose gali tapti Europos problema. Lietuva, Latvija ir Estija, būdamos ES pasienio šalimis, dažnai tampa pirmosiomis, kurios susiduria su migracijos iššūkiais. Ar esame pasirengę dar vienam tokiam scenarijui? Šis klausimas turėtų skatinti ne tik politikus, bet ir visuomenę aktyviau domėtis tuo, kas vyksta už mūsų regiono ribų.

Be to, konfliktas Gazoje turi tiesioginės įtakos tarptautinei prekybai. Sueco kanalas, esantis netoli šio regiono, yra vienas svarbiausių prekybos kelių pasaulyje, per kurį keliauja didelė dalis Europos importo ir eksporto. Bet kokia karinė eskalacija gali sutrikdyti šį kelią, kaip tai jau nutiko 2021 m. per Ever Given incidentą. Remiantis The Guardian duomenimis, net nedideli trikdžiai Sueco kanale gali kainuoti milijardus eurų per savaitę. Tai dar kartą primena, kad globali ekonomika yra glaudžiai susijusi, o konfliktai viename pasaulio krašte greitai atsiliepia kitame.

Žvelgiant į ateitį, artimiausios savaitės bus lemiamos. JT sesija, kurioje bus aptariami kaltinimai Izraeliui, gali tapti platforma naujoms deryboms arba, priešingai, dar labiau pagilinti nesutarimus. Tuo tarpu humanitarinė situacija Gazoje ir toliau blogėja. Tarptautinės organizacijos, tokios kaip Raudonasis Kryžius, praneša apie kritinį medicinos priemonių trūkumą, o maisto atsargos daugelyje rajonų baigia išsekti.

„ „Jei pagalba nepasieks Gazos per artimiausias dienas, laukia katastrofa,“ – įspėja Raudonojo Kryžiaus atstovas, cituojamas BBC 2024 m. rugsėjo 19 d. pranešime.“

Norėdami geriau suprasti, kas gali laukti ateityje, galime užduoti keletą klausimų, į kuriuos atsakymai dar nėra aiškūs. Ar tarptautinė bendruomenė sugebės pasiekti susitarimą dėl humanitarinės pagalbos? Kaip Izraelis reaguos į genocido kaltinimus JT sesijoje? Ir svarbiausia – ar šis konfliktas liks lokalus, ar išplis į platesnį regioną, paveikdamas visą Europą? Šie klausimai skatina mus sekti situaciją ir ieškoti būdų, kaip mūsų šalys, įskaitant Lietuvą, gali prisidėti prie sprendimų – ar tai būtų humanitarinė pagalba, ar diplomatija.

Baigiant verta pabrėžti, kad konfliktas Gazoje nėra tik tolimas įvykis, matomas per naujienų ekranus. Tai situacija, kuri liečia mus visus – per energetikos kainas, prekybos kelius ir net mūsų pačių saugumo jausmą. Baltijos šalys, turėdamos savo istoriją ir geopolitinę padėtį, ypač gerai supranta, ką reiškia nestabilumas kaimynystėje. Todėl svarbu ne tik stebėti, bet ir veikti – remti tarptautines iniciatyvas, skatinti dialogą ir užtikrinti, kad humanitarinė pagalba pasiektų tuos, kuriems jos labiausiai reikia. Ar galime sau leisti užsimerkti prieš šią krizę, kai jos pasekmės gali pasiekti mūsų namus? Šis klausimas lieka atviras, tačiau vienas dalykas aiškus – abejingumas nėra pasirinkimas.